Takeliui tinka įvairiausios medžiagos, o tinkamai įrengtas gali ne tik pagyvinti aplinką, bet ir tapti svarbiausiu sodo akcentu. 

Takeliai, kuriais norisi vaikščioti

Egzistuoja begalė įvairių medžiagų, kurias panaudojus, galima grįsti sodo takelius, aikšteles. Tačiau pati tvirčiausia ir gražiausia danga - iš akmens.

Sodo grindinys pirmiausia turi būti praktiškas, saugoti jūsų batus nuo purvo, o gėlynus ir veją - nuo jūsų batų. Truputis fantazijos, ir takeliai, aikštelės gali pavirsti tikru meno kūriniu. Šioje srityje įvairių rūšių akmens - natūralaus, klinkerio, dekoratyvinių plytelių - galimybės neišsemiamos.

Terasa

Atvira terasa tiesiogiai jungiasi su namu, todėl jos grindinys turi derėti su namo sienos spalva arba mūru.

Spalvotos trinkelės ypač tinka prie modernių namų - iš stačiakampių, kvadratinių spalvotų trinkelių galima sukloti įspūdingą grindinio raštą. Prie seno namo akmeniniais pamatais tinka skaldytas akmuo, prie medinio - smulkūs akmenukai ar nespalvotos (pastelinių spalvų) trinkelės ir žvyras.

Poilsio vietose dangą, pagal galimybes, reikėtų daryti iš lygios medžiagos, vengiant didelių tarpų. Čia geriausia naudoti klinkerio plytas, tašytą akmenį ir betonines trinkeles, o taip pat stambias plokštes iš natūralaus akmens.

Jei aikštelė nedidelė, nepatartina naudoti daug įvairių rūšių, nes atrodys nedarniai. Šiuo atveju vietoje įvairių spalvų ir formų geriau kloti kokį nors įdomų raštą. Pavyzdžiui, švelniai pabrėžiame aikštelės kraštus kitos spalvos akmeniu ar aštriu kampu įkasta keramine plytele.

Takeliai

Labai svarbu takus išdėstyti pagal paskirtį.

Takus į namą, į pavėsinę ar į žaidimų aikštelę rekomenduojama rengti 1,2-1,5 m pločio, kad vienas šalia kito galėtų eiti du žmonės. Tokius plačius takus geriausia grįsti akmens, betono plytelėmis, o kraštus dėti iš smulkesnio natūralaus akmens.

Nelygu naudojama žaliava (betono plytelės ar akmenys), kasamas 25-40 cm gylio ir reikiamo pločio "lovys". Išplėšiama velėna - viršutinis humusingas dirvos sluoksnis su žolių šaknimis, kruopščiai išlyginamas ir suplūkiamas dugnas. Paskui pilama 10-20 cm žvyro, ant viršaus - dvigubai plonesnis smėlio sluoksnis. Rišamąja medžiaga galime naudoti ir betoną, jis pilamas ant žvyro vietoje smėlio, 4-5 cm sluoksniu. Ant išlyginto grunto norimu raštu klojamos trinkelės, plytelės arba dedamos akmens plokštės. Tarpai pripildomi smėlio, šluotele nušluojamas perteklius ir smulkia čiurkšle palaistoma vandeniu. Betono trinkelės arba akmenys į smėlį arba betoną įleidžiami per du trečdalius.

Siauriems takeliams, išsiraizgiusiems po visą sodą, visai pakanka ir 0,5 m pločio. Šiuos takelius rekomenduojama grįsti smulkiu natūraliu ar skaldytu akmeniu. Tokie takai sode klojami ant žvyro ir smėlio pagrindo.

Stambiais akmenimis grįsti takai tvirti, po žiemos beveik neišsikraipo. Smulkius akmenukus verčiau kloti ant betono pagrindo.

Įvažiavimo takai klojami ne siauresni kaip 2 m (paprastai 2,5-3 m) arba iš dviejų vėžių, su menku dvipusiu nuolydžiu, kad nestovėtų vanduo. Vėžės plotis gali svyruoti nuo 0,5 iki 0,7 m, atstumas tarp vėžių - 0,7-0,9 m. Juo platesnė vėžė ir siauresnis tarpas tarp jų, tuo lengviau įvažiuoti į kiemą. Tačiau įvažiavus dar reikia vietos išlipti. Vidutinio sudėjimo žmogui visiškai pakaks po 0,5 m iš abiejų šonų. Taigi bendras aikštelės, į kurią patogu įvažiuoti ir išlipti, plotis - apie 3 m.

Varteliams ir įvažiavimui į garažą pravartu palikti apie 2,5 m. Išilginis įvažiavimo arba vėžių nuolydis turėtų sudaryti apie 1-1,5 cm kas metrą į pietryčius arba pietvakarius.