Stilius sode

Tvenkinys jūsų sode

StillSodas — Tue, 23 Jun 2009 11:25:31 GMT

Norint nesukti sau galvos, paprasčiausia rinktis betoninį baseiną arba šį nelengvą darbą – vandens telkinio įrengimą – patikėti profesionalams. Tačiau tokiu atveju teks pamiršti apie savo rankomis išaugintas sodo sklypo grožybes lūgnes ir vandens lelijas. Juk siekiant šioms, vadinamosioms vandens karalystės princesėms (beje, kaip ir daugeliui kitų augalų) sukurti komfortiškas sąlygas, teks skirti ypatingas pastangas.

Nors vandens telkinys, virš kurio yra susivijęs žalias medžių vainikas, vizualiai atrodo be galo patraukliai, specialistai nerekomenduoja tvenkinio įrengti šalia medžių. Tokiu atveju rudenį jums teks nuolat iš tvenkinio graibstyti medžių lapus, o ilgai planuoti romantiški vakarai šalia vandens virs eiliniu tvenkinio valymu. Be to, išsikerojusi medžių šaknų sistema gali „padaryti“ savas tvenkinio dugno ir sienelių „korekcijas“.

Idealiausia vieta tokioms statyboms – atviras sklypas su molingu gruntu ir žemuma. Būtent toje žemumoje ir reikia iškasti apie 50 cm gylio duobę. Pageidautina, kad tvenkinio plotas nebūtų per mažas, tačiau prisiminkite, jog savarankiškai rūpintis visu ežeru taip pat gali ne kiekvienas. Rekomenduojama apsiriboti 2–3 metrų pločiu ir ilgiu. Kasdami duobę pašalinkite velėną ir nepamirškite, kad tvenkinio „sienelės“ turi būti ne tiesios, o su šlaitais.

Kitas paruošiamųjų darbų etapas – nutekamojo vamzdžio su filtru ir atvamzdžiu montavimas, be kurių bet kokio tipo vandens telkinio funkcionavimas bus problemiškas. Vėliau dugnas išklojamas plėvele, kurios galai pritvirtinami „krante“. Nepamirškite, kad plėvelėje būtina padaryti ertmę vamzdžiui.

Kol kas jūsų darbo rezultatas toli gražu ne estetiškas, tačiau liko jau visiškai nedaug ir šio tvenkinio pagrindai virs mėgstamu ir vaizdingu jūsų sodo kampeliu. Kuomet ateina laikas pripildyti tvenkinį vandens, kūrinys įgyja pilną teisę vadintis vandens telkiniu ir tampa gerokai patrauklesnis.

Visame tvenkinio perimetre išdėstomi akmenys – jie paslepia plėvelės kraštus. Taigi dabar viskas paruošta augalų sodinimui.

Sukurti „vandens sodą“ galima dviem būdais: pastačius ant tvenkinio dugno augalus induose arba pripilti grunto. Optimali grunto sudėtis: 10 cm sodo žemės ir papildomas smėlio sluoksnis. Ką sodinti, kiekvienas nusprendžia pats, priklausomai nuo norų ir patirties prižiūrint vandens augalus. Viksva, lūgnė, vandens lelija ir irisai suteiks vandens telkiniui tikro tvenkinio žavesio, o pasodinę plunksnalapius ir ragalapius dalinai išspręsite dumblių problemą. Šie augalai užtikrina natūralią biologinę vandens telkinio ekosistemos pusiausvyrą ir priešinais dumblių augimui.

Nepamirškite apie tinkamą jūsų dirbtinio ežero įrėminimą. Geltoni vėdrynai, melsvės, elegantiška geltonoji viendienė ar dangiškoji neužmirštuolė sukurs puikų vandens telkinio „vainiką“.

Tikriausiai pasaulyje nerasite nieko, kam nereiktų nuolatinės priežiūros ir atnaujinimo. Todėl nesirūpinti jūsų rankomis sukurtu tvenkiniu ir palikti jį likimo valiai – mažų mažiausiai, nepraktiška ir net žiauru. Juk pagrindinė vandens telkinių bėda – dumbliai – ne tik „kosmetinė“ problema. Šie „nekviesti svečiai“, sukeliantys vandens pH pokyčius ir deguonies trūkumą, pražūtingi jūsų pasodintiems augalams. Siekiant jų išvengti užtenka vandens telkinyje sumontuoti elektrinį siurblį, kuris privers tvenkinio vandenį tekėti. Puiku jeigu siurblys bus papildomai parūpintas filtru.

Skirtingai nuo daugelio sodo technikos įrenginių, siurblys gali sukurti ir nepakartojamą estetinį efektą, sukurdamas krioklį ar upelį.

Kita vertu, speciali technika – toli gražu ne vienintelis prevencinis kovos su dumbliais būdas. Apie vandens augalus, konkuruojančius su dumbliais dėl maistinių medžiagų ir paliekančius jiems minimumą „maisto“ jau minėjome. Verta pridurti, kad būtina stebėti tvenkinio dugne susidarančio pūdinio lygį.

Jeigu tvenkinyje nuspręsite auginti žuvis, žinokite, jog jų buvimas gali ir apsaugoti nuo dumblių, ir kartu sąlygoti jų atsiradimą. Venkite tvenkinį perpildyti žuvimis, o savo augintines maitinkite tik kokybišku maistu. Kitu atveju susidarys terpė, akimirksniu persipildanti dumbliais.

Be abejonės, tvenkinys sode – tai ne vien malonumas, bet ir nuolatinis darbas. O jei kalbame apie tvenkinį su „sodu“ – tai dvigubas darbas. Kita vertus, visas jūsų pastangas vainikuos valandėlė poilsio prie nuosavo vandens telkinio, kruopščiai ir su pasiaukojimu sukurto savo rankomis.

Parengta pagal Spec.lt

Takelis – sodo puošmena

StillSodas — Mon, 22 Jun 2009 17:55:48 GMT

Takeliui tinka įvairiausios medžiagos, o tinkamai įrengtas gali ne tik pagyvinti aplinką, bet ir tapti svarbiausiu sodo akcentu.

Takeliai, kuriais norisi vaikščioti

Egzistuoja begalė įvairių medžiagų, kurias panaudojus, galima grįsti sodo takelius, aikšteles. Tačiau pati tvirčiausia ir gražiausia danga - iš akmens.

Sodo grindinys pirmiausia turi būti praktiškas, saugoti jūsų batus nuo purvo, o gėlynus ir veją - nuo jūsų batų. Truputis fantazijos, ir takeliai, aikštelės gali pavirsti tikru meno kūriniu. Šioje srityje įvairių rūšių akmens - natūralaus, klinkerio, dekoratyvinių plytelių - galimybės neišsemiamos.

Terasa

Atvira terasa tiesiogiai jungiasi su namu, todėl jos grindinys turi derėti su namo sienos spalva arba mūru.

Spalvotos trinkelės ypač tinka prie modernių namų - iš stačiakampių, kvadratinių spalvotų trinkelių galima sukloti įspūdingą grindinio raštą. Prie seno namo akmeniniais pamatais tinka skaldytas akmuo, prie medinio - smulkūs akmenukai ar nespalvotos (pastelinių spalvų) trinkelės ir žvyras.

Poilsio vietose dangą, pagal galimybes, reikėtų daryti iš lygios medžiagos, vengiant didelių tarpų. Čia geriausia naudoti klinkerio plytas, tašytą akmenį ir betonines trinkeles, o taip pat stambias plokštes iš natūralaus akmens.

Jei aikštelė nedidelė, nepatartina naudoti daug įvairių rūšių, nes atrodys nedarniai. Šiuo atveju vietoje įvairių spalvų ir formų geriau kloti kokį nors įdomų raštą. Pavyzdžiui, švelniai pabrėžiame aikštelės kraštus kitos spalvos akmeniu ar aštriu kampu įkasta keramine plytele.

Takeliai

Labai svarbu takus išdėstyti pagal paskirtį.

Takus į namą, į pavėsinę ar į žaidimų aikštelę rekomenduojama rengti 1,2-1,5 m pločio, kad vienas šalia kito galėtų eiti du žmonės. Tokius plačius takus geriausia grįsti akmens, betono plytelėmis, o kraštus dėti iš smulkesnio natūralaus akmens.

Nelygu naudojama žaliava (betono plytelės ar akmenys), kasamas 25-40 cm gylio ir reikiamo pločio "lovys". Išplėšiama velėna - viršutinis humusingas dirvos sluoksnis su žolių šaknimis, kruopščiai išlyginamas ir suplūkiamas dugnas. Paskui pilama 10-20 cm žvyro, ant viršaus - dvigubai plonesnis smėlio sluoksnis. Rišamąja medžiaga galime naudoti ir betoną, jis pilamas ant žvyro vietoje smėlio, 4-5 cm sluoksniu. Ant išlyginto grunto norimu raštu klojamos trinkelės, plytelės arba dedamos akmens plokštės. Tarpai pripildomi smėlio, šluotele nušluojamas perteklius ir smulkia čiurkšle palaistoma vandeniu. Betono trinkelės arba akmenys į smėlį arba betoną įleidžiami per du trečdalius.

Siauriems takeliams, išsiraizgiusiems po visą sodą, visai pakanka ir 0,5 m pločio. Šiuos takelius rekomenduojama grįsti smulkiu natūraliu ar skaldytu akmeniu. Tokie takai sode klojami ant žvyro ir smėlio pagrindo.

Stambiais akmenimis grįsti takai tvirti, po žiemos beveik neišsikraipo. Smulkius akmenukus verčiau kloti ant betono pagrindo.

Įvažiavimo takai klojami ne siauresni kaip 2 m (paprastai 2,5-3 m) arba iš dviejų vėžių, su menku dvipusiu nuolydžiu, kad nestovėtų vanduo. Vėžės plotis gali svyruoti nuo 0,5 iki 0,7 m, atstumas tarp vėžių - 0,7-0,9 m. Juo platesnė vėžė ir siauresnis tarpas tarp jų, tuo lengviau įvažiuoti į kiemą. Tačiau įvažiavus dar reikia vietos išlipti. Vidutinio sudėjimo žmogui visiškai pakaks po 0,5 m iš abiejų šonų. Taigi bendras aikštelės, į kurią patogu įvažiuoti ir išlipti, plotis - apie 3 m.

Varteliams ir įvažiavimui į garažą pravartu palikti apie 2,5 m. Išilginis įvažiavimo arba vėžių nuolydis turėtų sudaryti apie 1-1,5 cm kas metrą į pietryčius arba pietvakarius.

Šiuo atveju galėtume naudoti betonines plokštes ar klinkerį, tačiau kad nenukentėtų aplinkos vaizdas, šiuo metu rekomenduojama naudoti šiuolaikines medžiagas iš betono.

Parengta pagal ASA.lt

Kaip prižiūrėti veją?

StillSodas — Mon, 22 Jun 2009 17:39:56 GMT

Jeigu jūsų veja ima ruduoti, vadinasi, pjaunate žolę arba per retai, arba per trumpai...

Kada iš tiesų reikėtų pjauti vejos žolę? Kai ji užauga iki 10 cm. Jeigu lauksite ilgiau, pjaudami įvarysite vejai „šoką“ ir sulėtinsite žolės augimą.

Pakelkite žoliapjovės peilius į 7–8 cm aukštį. Aukštesnė žolė būna žalesnė, be to, apsaugo dirvožemį nuo išdžiūvimo ir neleidžia piktžolėms daugintis. Apskritai stebėkite, kaip auga žolė. Ir veją pjaukite pagal jos augimo greitį, ne pagal kalendorių – t.y. žolė turi būti pjaunama tada, kada reikia, o ne tada, kai turite tam laiko.

Pavasarį, kai žolė auga sparčiau, veją gali tekti pjauti dukart per savaitę. Vasarą dažniausiai pakanka dviejų kartų per mėnesį. Kokia vejapjovę yra geriausia? Jeigu jūsų sodas ar kiemas nedidelis, rinkitės stumdomą vejapjovę, kurios ašmenys visiškai susmulkina žolę – taip ji
greičiau suyra ir išskiria dirvožemiui reikalingą azotą.

Žinoma, pirkite tik reguliuojamo aukščio vejapjovę – nuo 2,5 cm iki 7–8 cm.

Senamadiškos stumdomos mechaninės vejapjovės yra ekologiškesnės, tačiau dauguma neįveikia aukštesnės kaip 6 cm žolės. O jeigu ji dar auga nelygioje vietovėje...

Jeigu plotą matuojate dešimtimis arų (ar dar daugiau), tuomet jau protinga būtų įsigyti sodo traktorių su nuo 8 iki 13 arklio galių varikliu. Aišku, jei
norite ir galite sau leisti tikrą „žvėrį“, žolę mulčiuojantis sodo traktorius su 16–20 AG varikliu – puikus pirkinys.

Parengta pagal Statyba.org

Žibintai: nuo aušros iki aušros

StillSodas — Mon, 22 Jun 2009 17:32:55 GMT

Žibintai šiuolaikinėje aplinkoje užima svarbią vietą ir yra kraštovaizdžio dizaino dalis. Su dekoratyviniais aplinkos šviestuvais kiekvienas sodas ar erdvė aplink namą gali atrodyti išskirtinai, originaliai ir paslaptingai. Tačiau lauko, kaip ir vidaus, apšvietimas turi tam tikrų taisyklių.

Prie namo įėjimo, mašinų aikštelėse, poilsio zonose, vaikų žaidimo aikštelėse reikia naudoti ryškią, vientisą šviesą spinduliuojančius žibintus, kurie apšviečia visą norimą erdvę. Apšviečiant minėtas vietas naudojamos galingos natrio, metalo-halogeninės arba gyvsidabrio lempos.

Kuo aukščiau yra pritaisytas žibintas, tuo didesnė erdvė apšviečiama. Prie namo įėjimo ar pagrindinėje aikštelėje rekomenduojama šviestuvą pritaisyti 5-10 metrų aukštyje, sporto aikštelėse - 7-9 metrų aukštyje, o ten, kur keliukai, vejos ar gėlynai, - 2-5 metrų aukštyje. Tačiau jau minėti galingi šviestuvai vizualiai sumažina aplinką, tad juos savo kraštovaizdžiui rinkitės atsargiai.

Jei tokie šviestuvai yra pakabinti žemiau ar akių lygyje, kenkia akims. Jei šviestuvą kabinsite ar statysite žemiau, pasirinkite matinio stiklo gaubtą ar su geležinėmis grotelėmis. Daugelyje šiuolaikinių šviestuvų ryški šviesa yra nukreipta į viršų, kur esantis stogelis su specialiai šviesą atspindinčia medžiaga šviesos spindulius nukreipia žemyn ir jie yra švelnesni, ne tokie ryškūs.

Laiptams, užkampiams, prie vartelių ar kitose "pavojingose" vietose reikia ypač nemažai skirti dėmesio apšvietimui, kad ir jūs, ir jūsų svečiai nesusižalotų. Rekomenduojama pasirinkti vidutinio stiprumo lempas, o žibintus pritaisyti 1,5 metro aukštyje.

Sodo takelių dekoratyvus apšvietimas yra svarbus ir architektūrinės aplinkos kompozicijai. Lauko žibintų stilių derėtų derinti prie namo architektūros stiliaus, taip jie užpildys visą aplink namus esančią erdvę ir jūsų valdos atrodys harmoningai.

Jei norite savo sodą paversti pasakų miškeliu, tai neapsieisite be dekoratyvinių žibintų. Tokių šviestuvų aukštis yra apie 0,3-0,5 metro, mini šviestuvai taip pat naudojami dekoratyviniams baseinams apšviesti. Tokie žibintai rečiau naudojami kaip pagrindinės šviesos šaltiniai, o daugiau kaip pagalbiniai arba papildomi aplinkos elementai. Dekoratyviniais nedideliais žibintais galite apšviesti sode esančias skulptūras, gėlynus ar kitas dekoro detales.

Parengta pagal leidinį "Pastogė"

Gyvos sienos paverčia miestus atogrąžomis

StillSodas — Mon, 22 Jun 2009 17:28:26 GMT

Stebėdamas nuostabią atogrąžų miškų augaliją, žaliais kilimais apsivijusią medžių kamienus ar akmenuotas uolas, biologas nusprendė, kad visą tą džiaugsmą galima sukurti ir dirbtiniu būdu. Taip gimė vienas iš mieliausių architektūros ir dizaino išradimų -. kabantieji sodai, kurie kaba tiesiogine šio žodžio prasme.

Prancūzijos nacionaliniame tyrimų centre CNRS dirbančio P.Blanco pagrindinis užsiėmimas - atogrąžų augalų tyrinėjimas, bet pastaruoju metu jis daug geriau žinomas kaip vertikalių sodų sistemos išradėjas. Vertikalūs sodai - toli gražu ne kokiais nors vijokliais apžėlusios sienos, prie kurių esame pripratę, o iš tiesų sodai ant sienų, kuriems tvirtinti numatyta savita sistema. Joje nėra įprastų puodynių ar lovelių sodinukams, o pačios sistemos storis, įskaitant ir augalus, neviršija kelių centimetrų. Dėl svorio taip pat galima nesijaudinti - vertikalių sodų kvadratinis metras neviršija 30 kilogramų.

Šių sodų pagrindą sudaro metalinis rėmas, kuris montuojamas prie apželdinamos sienos. Prie rėmo pritvirtinamas plastikinis karkasas, prilaikantis porėtas į veltinį panašias poliamidines plokštes. Šiose plokštėse ir leidžia šaknis pasirinktieji augalai. Sodinant į kiekvieną kompozicijos kvadratinį metrą iki 30 rūšių pačių įvairiausių augalų, galima sukurti nuostabius reljefinius piešinius, primenančius atogrąžas ir džiungles.

Už plastiko paslėptas vamzdelių tinklas tiekia augalams maitinamąjį tirpalą su mikroelementais ir sumirko juo plokščių „veltinį", tačiau viskas sukurta taip, kad drėgmė ant sienos nepatenka ir jos nesušlapina. Mokslininkas įsitikinęs, kad jokios dirvos augalams nereikia. Beje, jis rašo, kad, pavyzdžiui, vien Malaizijoje auga apie 8 tūkst. rūšių augalų, iš jų apie 2,5 tūkst. be jokios dirvos, ant pačių netikėčiausių paviršių. Svarbiausia juos laiku pamaitinti reikalingomis medžiagomis. Todėl nėra jokių kliūčių iš jų sukurti gyvąją sieną. Na, o puikios botanikos žinios vertikalių sodų kūrėjui P.Blancui padeda parinkti pačias gražiausias kompozicijas.

Patrickas pirmąją gyvąją sieną įrengė dar 1988 m., nuo to laiko jo gyvoji kūryba papuošė kelių dešimčių pastatų sienas. Tai viešbučiai, administraciniai pastatai, parduotuvės ir pagrindinės žinomų kompanijų būstinės. Beje, vertikalius sodus populiaru įrengti tiek išorėje, tiek pastatų viduje. Ypač žalumą savo interjere mėgsta muziejai, parodų salės, parduotuvės ir net... privatūs namai. Jo projektai jau keliauja po Belgija, Malaiziją, Katarą, Australiją, JAV ir dar daug kur.

Parengė Saulius Daugvila